Didelio sprogimo teorija, kuri prasiskverbė į krikščionybę, naikina evangelinę tiesą ir numuša nuo kelio daugumą sielų. Daugelis garsių bažnytinių veikėjų ragina žmones atsisakyti nuo fundamentalinių pasaulio sukūrimo doktrinų ir tuo pačiu nelaikyti Bibliją aukščiausiu autoritetu. Anglikonų bažnyčios kunigai ir tuo pačiu mokslininkai: Artūras Pikokas (Arthur Peacocke) ir seras Džonas Polkingornas (John Polkinghorne), abu yra mokslų daktarai, kurie kviečia bažnyčią pakeisti biblinį pasaulio sukūrimą į didžiojo sprogimo teoriją ir kosminę evoliuciją.

Pikokas Kūrėjui paveda procesų autoriaus rolę, ką reiškią, jog daiktai kuria patys save. Remiantis šia hipotezę, yra tikimybė, kad gyvybė visatoje yra dar kažkur¹. Jėzus Kristus „yra evoliucinio meninio proceso, kurį paleido Dievas, viršūnė... Tai, kas pasireiškė Jėzuje Kristuje, gali būti, kad pasireikš ir bet kokiame kitame žmoguje, turinčiame jausmus ir sąmonę“ (114 psl.)²

Pikokas pilnai pasitraukė nuo nuodėmingo žmogaus koncepcijos ir jo Gebėtojo Jėzaus Kristaus. Jėzus jam – ne Dievas kūne, o tik žmogus, esantis ant aukšto evoliucijos laipto; tai reiškia, kad ir mes evoliucijos eigoje galime supanašėti į Jį. Prie analoginių išvadų prieina ir Polkingornas. Savo lekcijoje „Ar yra pomirtinė misija?“ jis plėtoja amžino gyvenimo idėją, kuriame nėra jokio kryžiaus. Kryžiaus rolę jis priskiria skaistyklai – kaip priemonę, kuri padarys mus vertais įeiti į Dievo būvimą³. Neįmanoma labiau įžeisti Jėzų, negu pareikšti, kad ne Jo mirtis prikėlė mus bendravimui su Dievu, o mes patys galime tai pasiekti „nuvalymo“ būdu, t.y. per skaistyklą. Polkingorno logika – pradžioje buvo didelis sprogimas, tuomet kosminė evoliucija – neišvengiamai priveda prie tokios išvados. Milijonai metų, kurie praėjo nuo didelio sprogimo, Žemės atvėsinimas, geologiniai procesai, kurių dėka susiformavo kalnai – visa tai reiškia, kad mirtis yra gyvenimo sudedamoji dalis ir atsirado ji ankščiau nuodėmės. Iš to seka, kad Jėzaus Kristaus mirtis neturi jokios prasmės.

Visa tai erezija, deja, maitinama miražu.

Nuostabioje naujoje knygoje „Nustumkite į šalį didelio sprogimo teoriją – ir jus atrasite už jos Dievo visatą“ Australijos mokslininkai Aleksas Viljamsas (Alex Williams) ir Džonas Chartnetas (John Hartnett) paprasta ir prieinama kalba įrodo, kad didelio sprogimo standartiniai modeliai (o jų yra keletas) paprasčiausiai neverti pasitikėjimo⁴. Jie aiškina kaip atsirado galaktikos, žvaigždės, planetos. Įdomu tai, kad didelio sprogimo teorijos tikslai yra materialinės visatos atsiradimo paaiškinimo dalis (Be žvaigždžių ir galaktikų iš visatos praktiškai nieko nelieka, kad nepasakytumėme daugiau.) Pikokas ir Polkingornas įtikinėja krikščionis atsisakyti nuo teisingos visatos istorijos, pakeičiant ją melaginga.

Biblijoje yra teisingas, turintis eiliškumą viso to, kas mus supa, paaiškinimas.

„Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas. Jis pradžioje buvo pas Dievą. Visa per jį atsirado, ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę; mes regėjome jo šlovę –šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos“ Jn 1,1-3.14

Šie visiems žinomi žodžiai iš Evangelijos pagal Joną yra pats tiksliausias iš kada nors buvusių paaiškinimas apie visatos ir gamtos atsiradimą.

Kosmologija priklauso krikščionims.

Kosmologija – mokslas apie visatą (kosmosą). Mes, žmonės, priklausom – erdvėje ir laike – labai mažai labai didelės visatos daliai. Mes negalime keliauti per visatą, tyrinėjant jos dydį ir formą; negalime mes ir keliauti laiku į praeitį ar ateitį, stebint pasikeitimus. Viskas, kas mums lieka, - tai stebėti visatą teleskopu ir bandyti paaiškinti, iš kur ji atsirado ir kaip ji tapo tokia, kokia ji yra, - o tuomet lyginti tas hipotezes ir bandyti jas patikrinti.

Standartiniai didelio sprogimo modeliai – labai populiarūs tarp panašių hipotezių, tačiau daugelis nesupranta, kad tai teyra hipotezės. Knygoje „Nustumkite į šalį didelio sprogimo teoriją – ir jus atrasite už jos Dievo visatą“ parodyta, kad vienos hipotezės geresnės už kitas, kadangi jos daugiau paaiškina. Senais laikais kai kurie galvojo, kad Saulės sistemos planetos judinamos dvasinėmis būtybėmis, - kol seras I. Niutonas neatrado XVII amžiuje žemės traukos ir judėjimo dėsnis.

XX amžiuje, kai Edvinas Chablas paaiškino, kad visata plečiasi, Niutono dėsniai apie judėjimą ir gravitaciją privertė mokslininkus susimąstyti, kad tolimoje praeityje, yra tikimybė, kad visos galaktikos buvo viena visuma. Bet tokiu atveju gravitacija įtrauktų visą visatą į begalinę tankumo ir energijos būklę („karštos visatos“ būklė). Kad išeiti iš šios būklės, turėjo įvykti kažkoks didelis išėjimas, pavyzdžiui, neįtikėtinos jėgos sprogimas; iš čia ir terminas „Didelis sprogimas“.

Tačiau ši versija pilna neleistinų prieštaravimų. Pavyzdžiui, fizikai nėra žinoma jėga, kurios dėka įvyktų išplatėjimas nuo pirmojo šio sprogimo. Toliau šiame procese atsirastų ir dar daugiau sekų, taip pat neturinčių žinomų fizikinių priežasčių. Vienas įvykis neišplaukia natūraliu būdu iš kito; todėl tolimesniam praplatėjimui, kuris privestų prie visatos kūrimosi, tūrėjo būti didžioji dauguma nepasiekiamų priežasčių sutapimas. Knygoje išanalizuoti šie ir analoginiai pavyzdžiai, taip pat įrodyta, kad didelio sprogimo teorija yra prieštaravimas. Staigiu kontrastu jos fone yra seka ir neprieštaraujanti biblinė kosmologija. Priežastis – Dievas – tikrai gali sukurti visatą. Mes žinome tai, kadangi Dievas – Sūnus, Jėzus Kristus, atėjo į Žemę ir darė stebuklus, paversdamas vandenį vynu, padaugindamas duoną ir žuvį⁵. (Juk viena vienintelė žuvis, netgi negyva, žymiai sunkesnė, nei visa galaktika.)

Biblija duoda ne tik patikimą priežastį (Dievą) – tai priežastis padedanti pagal seką paaiškinti gamtą ir pasaulio, kuriame mes gyvenime, vystymą.

Dievo Žodis ne tik sukūrė visatą, bet ir palaiko ją bei nukreipia prie jo misijos šiame žodyje – prie Jėzaus Kristaus (Laiškas Kolosiečiams 1,16-17). Mokslininkai-kosmologai nustatė, kad fizikos ir chemijos dėsniai, galaktikos bei saulės sistemos struktūra „tiksliai nustatyti“, kad palaikytų gyvybę Žemėje. Tai pilnai atitinka supratingo sumanymo idėjai. Tačiau Pradžios knygoje parašyti apie pasaulio „nuopuolį“, apie kančias ir mirtį, kaip Dievo prakeiksmo paseka už žmogaus padarytas nuodėmes.

Literatūra:

1. Гэри Бейтс «Вторжение инопланетян: НЛО и эволюция» (Gary Bates, Alien Intrusion: UFOs and the Evolution Connection, Master Books, Arkansas, USA, 2004)

2. Peacocke, A., Humanity’s Place in Cosmic Evolution, in Dick, S J., (ed.) Many Worlds: The New Universe, Extra-Terrestrial Life and the Theological Implications, Templeton Foundation Press, Philadelphia, USA, pp. 89-118, 2000. Citata internete: www.faithnet.org.uk/AS%20Subjects/Philosophyofreligion/ peacocke.htm , 11 October 2005.

3. Polkinghorne, J., Is there a destiny beyond deathl, St George’s Anglican Cathedral Perth, Lecture No. 10, Western Australia, 2003.

4. Williams, A. and Hartnett, J., Dismantling the Big Bang: God’s Universe Rediscovered, Master Books, Arkansas, USA, 2005.

5. Jėzus nesukurtų naują žvaigždę, kad pademonstruoti savo galybę; kad šią žvaigždę gerai galima būtų pamatyti iš Žemės, ji turėtų būti labai arti, kas grėstų žmogaus gyvybei. Pasaulio sukūrimas